Išeivijos rašytojo Romualdo Spalio - Giedraičio apysaka apie paauglių gyvenimą prieškario Lietuvoje. Pasakojimas kupinas įvykių, spalvingų charakterių, turi detektyvo elementų. Šia apysaka prasideda autoriaus kūrinių ciklas, pasakojantis apie vienos kartos gyvenimą nuo vaikystės iki brandos.
Lietuvoje grožinei literatūrai apie skautus atstovauja gerai žinomas kūrinys - Romualdo Spalio-Giedraičio knyga “Gatvės berniuko nuotykiai”(1952), kuri yra paremta asmeniniais išgyvenimais (autorius pats buvo skautas ir netgi vadovavo vienam Anglijos skautų vienetui).
Knygoje vaizduojamas prieškario Kaunas, pagrindinis veikėjas – Jonas, berniukas daug laiko praleidžiantis gatvėje, vagiantis kaimynų obuolius ar daržoves, kad galėtų prasimaitinti, nes gyvena itin vargingai, tačiau tai kelia ne graudulį ar gailestį, bet simpatijas: skaitytojui Jonas pristatomas kaip guvus, išdykęs berniūkštis („Pailsėjęs organizmas reikalavo maisto ir nuotykių“, p. 26). Nuotykiu – vagyste iš svetimo sodo ir pažintimi su studentu, pakeitusiu Jono gyvenimą, – ir pradedama apysaka. Naujasis pažįstamas pasiūlo Jonui vykti kartu į skautų stovyklą. Ten vaikas atranda kolektyvo teigiamas vertybes – bendrą darbą ir pagalbą vienas kitam, ne nuobaudomis, bet pasitikėjimu grįstus santykius su vyresniaisiais. Energija, anksčiau nukreipta į beprasmį išdykavimą, dabar skiriama naudingai veiklai. Pripažįstama, kad geram auklėjimui reikia daug pastangų, kad pasitaiko klaidų. Šios pastangos nenueina veltui: iš stovyklos Jonas grįžta labai pasikeitęs, tačiau pats patraukliausias jo charakterio bruožas – didžiulė fantazija – išlieka. Jono pasakojimai apie stovyklą gatvės bičiuliams ne itin atitinka realybę, bet suteikia kūriniui komiškumo efektą, gerokai pagyvinantį visą kūrinį.
Antrojoje dalyje Jonas gauna progų panaudoti savo skautišką patirtį, jis įkuria savo „skiltį“ sugalvoja savo taisykles, pagal kurias ji turi veikti klausyti vadovybės, būti gamtos draugais, visad juoktis ir t.t.).Trečioji dalis - vaikiškas detektyvas. Jonas jau nebėra tas gatvės vaikas, kuris galėtų ką nors pavogti, bet aplinkybės susiklosto taip, kad jis yra apkaltinamas brangaus laikrodžio vagyste ir turi įrodyti, kad yra nekaltas. Čia jam ir vėl padeda skautai ir su jais įgytos žinios. Taigi toliau plėtojama mintis, jog tam, kad pasikeistum, reikia kolektyvo paramos ir pasitikėjimo – tiek suaugusiųjų, tiek bendraamžių.
Romualdo Spalio-Giedraičio knyga “Gatvės berniuko nuotykiai” puikiai pavaizduoja skautijos Lietuvoje pradžią, leidžia suprasti kaip tuomet buvo interpretuojama skautiška ideologija ir elementariai įsivaizduoti, kaip 20.a pradžioje vyko skautiškos stovyklos bei užsiėmimai. Ši knyga ne tik skaitosi labai lengvai ir maloniai, bet ir suteikia žinių ir idėjų, kurias galima pritaikyti ir šiandieniniame skautavime.